Placido Domingo yra gyvos legendos apibūdinimas

 

20121205_placido-domingo-1-credit-jose-zakany-hiresPlacido Domingo yra gyvos legendos apibūdinimas

Išskirtinis tenoras ( dabar jau baritonas) yra sukūręs daugiau kaip 140 vaidmenų visame pasaulyje, yra dirigentas, vadovavo dvejoms operos kompanijoms, surengė operos konkursą bei yra susijęs su daugybe humanitarinių projektų.

Ir nepaisant to, ši 74-erių superžvaigždė išlieka stipriai surišta su operos pasauliu. Visai neseniai Metropolitan Operoje jis sudainavo savo 146-ąją rolę – Dono Karlo, Dž. Verdžio „Ernani” ir tai įvyko po mėnesio ir 13 dienų, kai jis debiutavo Dž. Verdžio “Makbete” Berlyne. Be to, jis aktyviai dalyvauja „Operalia“ konkurso rengime, kurį pats įkūrė 1993-aisiais metais, siekiant skatinti jaunuosius menininkus.

Visai neseniai kalbėjomės su Domingo apie vingiuotą jo begalinės karjeros kelią, jo palikimą muzikai bei požiūrį į gaunamas Verdžio baritonų partijas.

David Salazar: Ne daugelis kitų galėtų prisiimti tiek atsakomybės, kiek jūs, tapdamas operos „advokatu”. Jūs ir dainininkas, ir dirigentas, vadovaujat dvejoms operos kompanijoms, rašote knygas, sugalvojote operos konkursą bei esate susijęs su daugybe humanitarinių konkursų. Kas jus motyvuoja įsitraukti į tiek daug vienos meno formos sričių ir kaip jūs susitvarkote su tiek atsakomybių?

Placido Domingo: Pirmiausia turiu jus pataisyti: aš buvau abiejų, Vašingtono nacionalinės operos ir Los Andželo operos, generaliniu direktoriumi, dabar esu tik Los Andželo. Bet taip, aš esu dainininkas, esu dirigentas, vadovauju operos kompanijai ir esu susijęs su daugeliu kitų veiklų, kurias jūs paminėjote. Visa tai aš darau dėl to, kad buvau apdovanotas išskirtiniu talentu bei neišsenkančia energija, dėl to ne tik kad aš jaučiu pareigą, bet ir esu labai laimingas, galėdamas atiduoti tą energiją muzikai bei žmonėms. Gavau daug meilės, taigi stengiuosi tą meilę dėti į savo darbus. O dėl balansavimo, tai aš gyvenu šia diena ir priimu ją tokią, kokia ji ateina ir, nepaisant to, kad dainuoju ir diriguoju, turiu šeimą, draugų bei nuostabių kolegų, kuriais galiu pasitikėti ir be baimės leidžiu man padėti kitose veiklose.

DS: Kokie iššūkiai buvo didžiausi jūsų karjeroje? Kaip jie keitėsi karjeros metu?

PD: Iš tiesų, iššūkis visuomet yra tas pats – stengtis padaryti kuo geriausiai. Šioje profesijoje, kaip, beje, ir kitose, pirmiausia, ką sužinai, tai kad tobulybė yra neįmanoma, tik svarbu suvokti, kad niekada negali nustoti jos siekęs.

buy without prescription – order now!!! tags: baclofen order online. baclofen online. baclofen online australia. online baclofen bestellen. purchase baclofen DS: Koks sprendimas buvo pats sunkiausias, kurį kada nors teko priimti? order fluoxetine 20 mg, 10 mg without prescription browse an az list of brand insufficient eu analgesics and two-thirds phosphors, order cheap fluoxetine .

PD: Labai nemėgstu atšaukti pasirodymų. Man labai pasisekė, kad visą gyvenimą buvau geros sveikatos, bet kai tik, dėl kokių nors aplinkybių, man tekdavo atšaukti pasirodymą, tai būdavo be galo sunku. zyban shipping cheap zyban

DS: Kaip manote, ar periodas nuo 8-erių iki 21-erių metų, praleistas Meksikoje, padėjo jūsų karjeros vystymuisi labiau, nei būtumėte tą laikotarpį praleidęs JAV? Ir kodėl?

PD: Į šį klausimą neįmanoma atsakyti. Pirmiausia, tai aš užaugau Ispanijoje ir tik tuomet persikraustėm į Meksiką, augau apsuptas tokios kultūros, kur žmonės buvo atsidavę sarsuelai, kuri, ne paslaptis, yra specifinė ispanų meno forma. Mano tėvai nebūtų galėję gyventi taip pat Jungtinėse Valstijose, bent jau tikrai ne tais laikais, taigi man būtų reikėję rinktis kitus tėvus, jei būčiau norėjęs augti Valstijose.

DS: Šiandien operoje sutinkame begales lotynų amerikiečių dainininkų. Kaip jūs manote, ar jūs prisidėjote prie tokio pokyčio? Kokie, jūsų nuomone, buvo kiti aspektai, lėmę tokią šios meno formos įvairovę?

PD: Žinau, kad mano rengiamas „Operalia“ ir Lotynų Amerikos, ir kitų šalių dainininkams tapo karjeros pradžia. Tik nereikia pamiršti, kad visais laikas Ispanija išaugino ne vieną didį operos dainininką. Aš labai džiaugiuosi, galėdamas padėti, bet manau, kad didieji talentai tiesiog turi tokią stiprią energetiką, kad jie iškyla iš niekur, net tuomet, kai tai atrodo neįmanoma. Muzika yra tarptautinė ir operą gali dainuoti bet kokios tautybės žmogus. Štai kodėl mes matome rusą, dainuojantį itališkai, italą, dainuojantį rusų operoje, amerikietį, „traukiantį” čekiškai, meksikietį, dainuojantį prancūziškai ir t.t. Tai puikus mišinys! Esame iš skirtingų valstybių, bet šaudomės tik ant scenos, naudodamiesi netikrais ginklais.

album_coverDS: Į savo repertuarą įtraukėte dvi naujas Verdžio baritono partijas (Don Carlo ,,Ernani” operoje Metropolitan operoje ir Makbetą to paties pavadinimo operoje Berlyne). Su kokiais naujais iššūkiais jums teko susidurti, kuriant šiuos du vaidmenis, ir kuo jie skiriasi nuo ankstesnių Verdžio baritono partijų, tokių kaip, pavyzdžiui, Simonas Bokanegra, Grafas di Luna ar Rigoletas?

PD: Operoje baritonas dažniausiai yra ,,blogietis”, bet šiuo atveju aš pasirinkau tokius personažus, kurie ne visada yra tokie. Net Makbetas, kuris galiausiai tampa tikrai piktu žudiku, pradžioje būna drąsus ir ištikimas savo karaliaus tarnas, bet yra palaužiamas asmeninių ambicijų ir aklai patiki raganų pranašavimais. Don Karlas atvirkščiai, iš pradžių tikrai bjaurus vaikinas, bet operos metu tampa kilniaširdžiu, o tikras blogietis čia Silva, bosas. Pripažįstu, kad Grafas di Luna yra tikrai žiaurus, bet visą gyvenimą jis ieškojo savo dingusio brolio. Kas būtų buvę, jei jis tuojau pat būtų išsiaiškinęs, kad Manrico yra jo brolis? Na, žinoma, neturėtumėm šios puikios operos. Rigoletas neigiamomis savybėmis kompensuoja meilę savo dukrai, o Bokanegra irgi nėra blogas žmogus – jis taip pat yra mylintis tėvas ir protingas valdovas. Taigi, stengiuosi kurti personažus, kurie nėra vien neigiami, kurių asmenybės pilnos įvairių spalvų.

DS: Sudainavote beveik visą Verdžio kanoną kaip tenoras, o dabar perimate ryškiausias šio puikaus italų kompozitoriaus baritono partijas. Akivaizdu, kad tenoro partijos net psichologiškai skiriasi nuo baritono. Kuo išsiskiria pasiruošimas šiems vaidmenims?

PD: Manau, prieš tai jau beveik ir atsakiau į šį jūsų klausimą. Visi Verdžio personažai yra skirtingi, nepriklausomai nuo balso registro. Štai kodėl jo muzika suteikia mums begalines galimybes bei erdvę interpretacijai. Beje, nepamirškite, kad ne visi tenorai Verdžio operose yra herojai, pavyzdžiui, Mantujos Kunigaikštis yra baisus žmogus, Don Karlas – silpnas, neryžtingas ir negalintis išlysti iš savo nusivylimo meile.

DS: Kokias dar Verdžio baritono partijas norėtumėte sudainuoti ateityje? O gal yra ir kitų kompozitorių, kuriuos norėtumėte įtraukti į savo repertuarą?

PD: Dabar nieko nenoriu sakyti, bet, jeigu atsiras kitų, jūs tikrai apie tai sužinosite!

DS: Daugelyje sričių esate didysis operos šauklys. Ar galime ateityje iš jūsų tikėtis naujų projektų, nebūtinai susijusių su jūsų repertuaru? O gal dar planuojate įgyvendinti tai, ko nespėjote?

PD: Na, žinote, dabar man jau 74-eri metai ir operos pasaulyje apsigyvenau nuo tada, kai man buvo 18-ika. Man be galo pasisekė, jog iki šiol galiu dainuoti ir tikiuosi, kad, kai jau ateis metas, kai nebegalėsiu to daryti, galėsiu tęsti savo darbus kitose srityje – dirigavime, operos kompanijų valdyme, naujų talentų ieškojime ir t.t.

DS: Kaip pasikeitė opera bei jos žiūrovas nuo jūsų karjeros pradžios? Kaip manote, į kur tai veda?

PD: Kai aš pradėjau dainuoti, atrodė, kad žiūrovai sunkiai priima naujus kūrinius. Dabar yra tiek daug kompozitorių, rašančių operas, ir kurias atlieka. Jau turime be galo daug regioninių kompanijų, ypač Amerikoje, kurių prie 50 metų tikrai tiek nebuvo.

Iš kitos pusės, po finansinės krizės valdžia Europoje nebeliko tokia dosni menams, kokia buvo prieš tai – subsidijos mažėja ir ne visos Europos šalys turi prieigas prie „privačių rėmėjų” mechanizmo, kuris paplitęs Amerikoje. Visuomet reikėjo daug pastangų, kad menas gyventų ir skleistųsi, tad turime tęsti tą kovą, visada!

DS: Operos lankytojų skaičius kiekvienais metais svyruoja apie 2 milijonus gyventojų kasmet (sumažėjo nuo 4 milijonų 2000-ųjų metų rodmenimis). Demografija tai pat rodo, kad apie 80 % žiūrovų yra baltieji. Didėjant Lotynų Amerikos populiacijai, kas, jūsų nuomone, turi įvykti operoje, kad padidėtų nacionalinė fanų įvairovė?

PD: Mane labai nustebino šie skaičiai ir nežinau, nuo ko tai priklauso. Žiūrovų skaičius visada svyruos, bet nematau čia nieko dramatiško. Mano nuomone, labai daug daroma siekiant įtraukti Lotynų amerikiečius į operos pasaulį, ir dabar Los Andžele mes itin stipriai dirbame šia linkme. Turime pradėti nuo mokyklų ir jaunimo, supažindinti juos su šiuo nuostabiu, turtingu muzikos paveldu, parodyti, kaip jis gali praturtinti jų gyvenimus. Tai galioja ne tik Lotynų amerikiečiams, bet ir visoms bendruomenėms, nesvarbu kokia būtų jų rasė, įsitikinimai ar kultūros šaknys.

DS: Kai galiausiai ateis laikas išeiti į pensiją, kaip tuomet siesite savo gyvenimą su opera? Ko pasiilgsite labiausiai? Koks jūsų palikimas operai?

PD: Didžiąją dalį šio klausimo jau atsakiau. Koks mano palikimas – spręsti kitiems, bet viliuosi, kad žmonės prisimins mane kaip dainininką, aktorių, kuris stengėsi atiduoti save maksimaliai ir parodyti žmonėms operos svarbą bei didybę.