Prabangūs operos žvaigždžių honorarai

Kadangi apie operos dainininkų honorarus mes žinome tiek pat, kiek apie visatos atsiradimą, mano dėmesį patraukė Metropolitan Operos interneto svetainėje atviras prisipažinimas, kad „žymiausių operos solistų“ honorarai už vieną pasirodymą operoje yra nuo 16,000 JAV dolerių.
Tai, iš tiesų, labai retas – beprecedentis atvejis, kad kuris nors operos teatras pasakytų visą teisybę, kalbėdamas apie honorarus, kuriuos visada gaubė paslaptingas gandų šydas. Derybos tarp administracijų ir agentų laikomos ypatingai konfidencialiomis. Prieš maždaug dvidešimt metų Vienoje buvo bandyta įkurti tarptautiniu mastu sutartą honorarų skalę, tačiau ši mintis žlugo.
Apskritai kalbant, galime spėti, kad 1960 metais kilęs operos solistų bumas, kai honorarai už vieną pasirodymą žemyninėje Europoje išaugo net iki 50,000 svarų.

Galima drąsiai teigti, kad kai kiekvieno operos teatro organizacija stengiasi suvesti galus balansų knygose, jose per pastaruosius trejus metus nesimatys jokio padidėjimo, ir taip pat reikėtų pabrėžti, kad tik nedidelė dalis žymių pavardžių įtilptų į 10 tūkst. svarų rėmus. Pagal vienetinį apmokėjimą dirbantys dainininkai galėtų tikėtis tik pusės šios sumos, nes dainininkas turės susimokėti pragyvenimo išlaidas užsienio mieste, 15 ar net 20 procentų agento komisinių ir mokesčių (kartais grąžinamų, o kartais ne). Už repeticijas atlyginimas paprastai nemokamas (čia „Metropolitan Opera“ yra išimtis). Taigi, jei kažkas, kaip pavyzdžiui Joyce DiDonato, turi šešis operų pasirodymus toli nuo namų, jos grynos pajamos per šešių savaičių laikotarpį (įskaitant repeticijas) gali siekti 40,000 svarų. Mes čia tikrai nekalbame apie bankininko premijas, ir šis skaičius tampa dar mažiau įspūdingu, jei atsižvelgsime į faktą, kad jokia operos dainininkė nenorės pasirodyti daugiau nei septyniasdešimt kartų per metus, kad išlaikytų savo vokalą gerame stovyje.
Vis dėlto šio Top-20 nariai iš tiesų gerai užsidirba. 2009 m. garsaus Rusijos baritono Dmitrijaus Chvorostovskio skyrybų byla atskleidė, kad jo metinės apmokestinamosios pajamos Jungtinėje Karalystėje siekė 2 milijonus svarų: pagrindinė šios sumos dalis gauta per vienkartinius koncertus, kurie daug pelningesni nei opera. Tai apima ne tik viešus renginius salėse, bet ir lengvi verslo renginiai bei milijardierių gimtadienių vakarėliai.
O kartais vis dar galima įtikinti valstybę atverti piniginę: neseniai girdėjau vieną gana šokiruojančią istoriją, susijusią su labai garsiu tenoru, kurio pasirodymas iškilmingame gimtadienio koncerte Rytų Europos šalyje buvo užsakytas už 100.000 eurų mokestį. Vėliau Kultūros ministerija nusprendė, kad tiesiog negali sau leisti išmokėti tokią sumą, bet, vietoj to, kad atšauktų žvaigždės pasirodymą ir galų gale liktų kvailio vietoje, ji paskambino mažiau stokojančiai pinigų sveikatos apsaugos ministerijai, kuri ištraukė reikiamą pinigų sumą iš anksčiau ligoninei paskirto biudžeto.
Geriausi agentai imasi įvairiausių gudrybių, kad galėtų iš darbdavių išspausti kuo daugiau, pavyzdžiui, iš karto sumoka premijas už dalyvavimą – tai, ką bet kuriam dainininkui visada malonu daryti, ypač kai nereikia gaišti laiko nepelningose repeticijose. Šiuo atveju keistas yra Bayreuth festivalis: jis turi unikalią mokėjimo sistemą, kuri griežtai atitinka mokestį už vaidmens svarbumą, o ne žymų dainininko vardą.
Pagal 2015-16 metus, už vieną koncertą pagal honoraro didumą sąrašo viršuje buvo: Placido Domingo – 250-300,000 Eur.; Jonas Kaufaman – 200.00 Eur.; Anna Netrebko – 100,000 Eur.; Jose Carreras – 90.000 Eur.; Joyce DiDonato, Philippe Jaroussky, Roberto Alagna ,Cecilia Bartoli, Angela Gheorgiou, Erwin Shrott, Charles Castronovo sąraše buvo tarp 20.000 ir 50.000 Eur.