SEMELĖSEMELĖSEMELĖ

Pirmąjį kartą kūrinys atliktas 1744 metų vasario 10 dieną Londono Karališkajame teatre. Pats kompozitorius jį vadino „opera oratorijos maniera“. Kadangi publika buvo pratusi prie biblijiniais siužetais pagrįstų kūrinių, „Semelė“ jos susižavėjimo nesulaukė. Itališkosios operos tradicijos saugotojai taip pat nebuvo patenkinti – kūrinys buvo atliktas anglų kalba. Dėl to opera rodyta vos keturis kartus, o vėliau, tų pačių metų pabaigoje, įvyko dar du pasirodymai su itališkųjų arijų intarpais bei siužeto korekcijomis publikos skoniui patenkinti. Tačiau po pastarųjų atlikimų G. F. Handeliui gyvam esant „Semelė“ daugiau nebuvo atlikta.

Pagrindinė šios istorijos tema – žmonių ir dievų meilės drama. Tėbų karaliaus Kadmio dukra princesė Semelė yra susižadėjusi su princu Atamu, tačiau vestuves atidėlioja dėl meilės dievui Jupiteriui. Šis pagrobia princesę ir apgyvendina ją dievų pilyje. Jupiterio žmona Junona įsiunta dėl naujosios vyro mylimosios ir kuria planus, kaip jos atsikratyti, tuo tarpu pati Semelė nebenori būti mirtingąja tarp nemirtingųjų. Istorija baigiasi apgautos Semelės mirtimi: jai pareikalavus Jupiterio pasirodyti savo tikruoju pavidalu, o jam pažadėjus išpildyti jos norą, princesė miršta. Tuo tarpu dievas Apolonas praneša tikrąjį Semelės likimą – iš jos pelenų gims vyno ir malonumų dievas Dionisas.

Semelės istorija XVIII amžiuje buvo gana populiari, ypač ją mėgo prancūzų kompozitoriai, žinoma ir George‘o Philippo Telemanno opera „Jupiteris ir Semelė“, sukurta 1713 metais. Jos muzika, deja, neišliko. Tačiau pats G. F. Handelis galėjo būti susipažinęs tik su Johno Eccleso „Semele“, kuriai originaliai libretą ir parašė W. Congreve’as. Muzikologai randa nemažai panašumų tarp šių dviejų kompozitorių „Semelės“ versijų: tai rečitatyvų ritminiai kontūrai, panašumai tarp kai kurių arijų. Visgi G. F. Handelio talentas Semelės istoriją pakylėjo į tikrąsias muzikos meno aukštumas.
Režisierius – Vilius Malinauskas
Dirigentas – Juozas Mantas Jauniškis
Meno vadovas – Viktoras Gerasimovas
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Scenografė – Kristina Kasparavičienė

Solistai:

Semelė – Lina Dambrauskaitė
Jupiteris – Andrius Bartkus
Junona – Vilija Mikštaitė
Atamantas – Algirdas Bagdonavičius
Ina – Rūta Vosyliūtė
Iridė – Aistė Pilibavičiūtė
Kadmas, Somnas – Tadas Girininkas
2017 m. sausio 26 d. 19:00 val. LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS


Baroko operos teatro orkestrasPirmąjį kartą kūrinys atliktas 1744 metų vasario 10 dieną Londono Karališkajame teatre. Pats kompozitorius jį vadino „opera oratorijos maniera“. Kadangi publika buvo pratusi prie biblijiniais siužetais pagrįstų kūrinių, „Semelė“ jos susižavėjimo nesulaukė. Itališkosios operos tradicijos saugotojai taip pat nebuvo patenkinti – kūrinys buvo atliktas anglų kalba. Dėl to opera rodyta vos keturis kartus, o vėliau, tų pačių metų pabaigoje, įvyko dar du pasirodymai su itališkųjų arijų intarpais bei siužeto korekcijomis publikos skoniui patenkinti. Tačiau po pastarųjų atlikimų G. F. Handeliui gyvam esant „Semelė“ daugiau nebuvo atlikta.

Pagrindinė šios istorijos tema – žmonių ir dievų meilės drama. Tėbų karaliaus Kadmio dukra princesė Semelė yra susižadėjusi su princu Atamu, tačiau vestuves atidėlioja dėl meilės dievui Jupiteriui. Šis pagrobia princesę ir apgyvendina ją dievų pilyje. Jupiterio žmona Junona įsiunta dėl naujosios vyro mylimosios ir kuria planus, kaip jos atsikratyti, tuo tarpu pati Semelė nebenori būti mirtingąja tarp nemirtingųjų. Istorija baigiasi apgautos Semelės mirtimi: jai pareikalavus Jupiterio pasirodyti savo tikruoju pavidalu, o jam pažadėjus išpildyti jos norą, princesė miršta. Tuo tarpu dievas Apolonas praneša tikrąjį Semelės likimą – iš jos pelenų gims vyno ir malonumų dievas Dionisas.

Semelės istorija XVIII amžiuje buvo gana populiari, ypač ją mėgo prancūzų kompozitoriai, žinoma ir George‘o Philippo Telemanno opera „Jupiteris ir Semelė“, sukurta 1713 metais. Jos muzika, deja, neišliko. Tačiau pats G. F. Handelis galėjo būti susipažinęs tik su Johno Eccleso „Semele“, kuriai originaliai libretą ir parašė W. Congreve’as. Muzikologai randa nemažai panašumų tarp šių dviejų kompozitorių „Semelės“ versijų: tai rečitatyvų ritminiai kontūrai, panašumai tarp kai kurių arijų. Visgi G. F. Handelio talentas Semelės istoriją pakylėjo į tikrąsias muzikos meno aukštumas.
Režisierius – Vilius Malinauskas
Dirigentas – Juozas Mantas Jauniškis
Meno vadovas – Viktoras Gerasimovas
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Scenografė – Kristina Kasparavičienė

Solistai:

Semelė – Lina Dambrauskaitė
Jupiteris – Andrius Bartkus
Junona – Vilija Mikštaitė
Atamantas – Algirdas Bagdonavičius
Ina – Rūta Vosyliūtė
Iridė – Aistė Pilibavičiūtė
Kadmas, Somnas – Tadas Girininkas

Baroko operos teatro orkestrasPirmąjį kartą kūrinys atliktas 1744 metų vasario 10 dieną Londono Karališkajame teatre. Pats kompozitorius jį vadino „opera oratorijos maniera“. Kadangi publika buvo pratusi prie biblijiniais siužetais pagrįstų kūrinių, „Semelė“ jos susižavėjimo nesulaukė. Itališkosios operos tradicijos saugotojai taip pat nebuvo patenkinti – kūrinys buvo atliktas anglų kalba. Dėl to opera rodyta vos keturis kartus, o vėliau, tų pačių metų pabaigoje, įvyko dar du pasirodymai su itališkųjų arijų intarpais bei siužeto korekcijomis publikos skoniui patenkinti. Tačiau po pastarųjų atlikimų G. F. Handeliui gyvam esant „Semelė“ daugiau nebuvo atlikta.

Pagrindinė šios istorijos tema – žmonių ir dievų meilės drama. Tėbų karaliaus Kadmio dukra princesė Semelė yra susižadėjusi su princu Atamu, tačiau vestuves atidėlioja dėl meilės dievui Jupiteriui. Šis pagrobia princesę ir apgyvendina ją dievų pilyje. Jupiterio žmona Junona įsiunta dėl naujosios vyro mylimosios ir kuria planus, kaip jos atsikratyti, tuo tarpu pati Semelė nebenori būti mirtingąja tarp nemirtingųjų. Istorija baigiasi apgautos Semelės mirtimi: jai pareikalavus Jupiterio pasirodyti savo tikruoju pavidalu, o jam pažadėjus išpildyti jos norą, princesė miršta. Tuo tarpu dievas Apolonas praneša tikrąjį Semelės likimą – iš jos pelenų gims vyno ir malonumų dievas Dionisas.

Semelės istorija XVIII amžiuje buvo gana populiari, ypač ją mėgo prancūzų kompozitoriai, žinoma ir George‘o Philippo Telemanno opera „Jupiteris ir Semelė“, sukurta 1713 metais. Jos muzika, deja, neišliko. Tačiau pats G. F. Handelis galėjo būti susipažinęs tik su Johno Eccleso „Semele“, kuriai originaliai libretą ir parašė W. Congreve’as. Muzikologai randa nemažai panašumų tarp šių dviejų kompozitorių „Semelės“ versijų: tai rečitatyvų ritminiai kontūrai, panašumai tarp kai kurių arijų. Visgi G. F. Handelio talentas Semelės istoriją pakylėjo į tikrąsias muzikos meno aukštumas.
Režisierius – Vilius Malinauskas
Dirigentas – Juozas Mantas Jauniškis
Meno vadovas – Viktoras Gerasimovas
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Scenografė – Kristina Kasparavičienė

Solistai:

Semelė – Lina Dambrauskaitė
Jupiteris – Andrius Bartkus
Junona – Vilija Mikštaitė
Atamantas – Algirdas Bagdonavičius
Ina – Rūta Vosyliūtė
Iridė – Aistė Pilibavičiūtė
Kadmas, Somnas – Tadas Girininkas

Baroko operos teatro orkestras