PREMJERA „KLAMO KARAS“

Pastaruoju metu situacija švietimo sistemoje vis labiau kritikuojama. Investuotos milžiniškos lėšos, o tyrimai rodo vis prastėjančius rezultatus. Pedagogai susipriešinę tarpusavyje. Tarp mokytojų, moksleivių tėvų ir pačių moksleivių, nebėra jokio pasitikėjimo. Mokytojai nebesugeba mokyti, mokiniai nebesugeba mokytis. Viskas taip susipynę, kad nebėra sutarimo, tik kaltinimai, pozicionavimas, nuolatinė kova, karas. Šia situacija nuolat piktinamasi, tačiau jos konstruktyviai spręsti nemėginama.


Mums patiems reikėtų platesnio požiūrio į mokyklą, į mokymo procesą, nes vis dar esame įpratę galvoti apie mokyklą kaip apie įstaigą su griežtomis taisyklėmis, į mokytoją kaip į autoritetą savaime. Iš tiesų kiekvienas mokytojas yra formalus autoritetas klasėje, bet tai nereiškia, kad jis taps neformaliu autoritetu. Autoritetu turi tapti, tu nesi juo savaime. Tačiau, tam mokytojas pats .

Mokytojas Klamas stovi prieš klasę, kuri jį boikotuoja tylėdama. Jų draugas gavo vienu balu mažesnį įvertinimą, ir būtent dėl to nebegalės patekti į universitetą. Mokytojas atsisakė parašyti mokiniui reikalingą balą, nes jis jo nenusipelnė. Jaunuolis nusižudė, o jo klasės draugai mano, kad dėl to kaltas mokytojas, kuriam dėl įtampos pačiam kyla suicidinių minčių. Ar įmanomas koks nors racionalus šios situacijos sprendimas? Kas tokiose situacijose kaltas: mokytojas ar mokinys? Ir ar apskritai čia galima kalbėti apie vieno ar kito žmogaus kaltę? Galbūt čia viskuo dėta švietimo sistema, švietimo ministerija, vyriausybė, Europos sąjungos komisija…?

Atlikėjai:
Sceninė prasmė-Ponas Klamas ir kt.
Vaizdo ir garso dizaineris-Dominykas Morkūnas
Kostiumų dailininkė-Monika Gurskytė
Režisierius/scenografas-Artūras Areima